BŪTINA IR NAUDINGA ŽINOTI
Tuomet kiekvienoje valstybėje veikė „savi“ atskirų pagalbos tarnybų pagalbos telefono numeriai, kuriuos keliautojams būdavo sunku įsiminti ar net sužinoti. Svečioje šalyje nelaimę patyrę ir streso apimti keliautojai, užuot nedelsdami paskambinę pagalbos tarnyboms, pirmiausia turėdavo prisiminti ar susižinoti kokiu numeriu kurią tarnybą išsikviesti. Dėl tokio uždelsimo buvo gaištamas tokiose situacijoje itin brangus laikas, o tai keldavo žmonių grėsmę sveikatai ar net gyvybei.
1976 m. Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencija (CEPT) savo rekomendacijoje T/SF1 pasiūlė numerį 112 naudoti kaip bendrąjį Europos skubaus iškvietimo telefono numerį.
Kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad:
- be kitų nacionalinių reguliavimo institucijų nurodytų nacionalinių skubaus iškvietimo telefono numerių, visi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų galutiniai paslaugų gavėjai, įskaitant ir taksofonų naudotojus, galėtų nemokamai paskambinti numeriu 112;
- surinkus numerį 112, į skambučius būtų tinkamai atsakoma ir būtų aptarnaujama pagal tinklų technologines galimybes taip, kad atitiktų nacionalinius pagalbos tarnybų sistemos organizacinius reikalavimus;
- įmonės, eksploatuojančios viešuosius telefono ryšio tinklus, pasirūpintų, kad informacija apie tai, iš kur skambinama vienu Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112, būtų prieinama pagalbos tarnyboms, kiek techniškai įmanoma;
- piliečiai būtų pakankamai informuoti apie vieną Europos skubaus iškvietimo telefono numerį 112 ir jo naudojimą.